Kelionė į valstybę, kurioje vyksta valdžios pervesmas? Kodėl gi ne

2014 metų gūdžią žiemą paskambina draugas su pasiūlymu nuvažiuoti į Kijevą, kur vyksta Maidanas ir bandoma nuversti Janukovičių. Kaip galima atsisakyti tokio puikaus pasiūlymo? Nei vienas nekalbam nei ukrainiečių, nei rusų kalbomis? O kam dabar lengva? Todėl jau vakare susikrovėm daiktus, sėdom į mašiną ir pajudėjom link Ukrainos per Lenkiją. Važiavom naktį, per pūgą, teko prastovėti virš valandos prieš DHL vilkiką skersai apsivertusį ir užblokavusį kelią, tačiau tikrieji nuotykiai mūsų dar tik laukė. Ant Lenkijos-Ukrainos sienos kaip tyčia per patikrinimą užsikirto bagažinė ir kas bent kiek keliauja per įvairias trečiojo pasaulio šalis, žino, kokia tai šventė muitininkams, kurie randa prie ko prisikabinti. Turėjom galimybę apsisukti ir važiuoti atgal į Lietuvą, būti pastatytiem neribotam laikui patikrinimui arba “paskatinti” muitininką sutvarkyti problemas greitai. Ir tada prasidėjo virš valandos trukusios derybos, kad studentai ir neturėjom pinigų, jiems nepasirodė įtikinamas argumentas ir išvis pasakė ko mes važiuojam į Kijevą, jei neturim pinigų, vedėm derybas, kad vis tiek praleistų, bet jie savo amatą išmano, dantį atkalę dar ne prieš tokius atsikalbinėtojus, o ir laiko turi tam į marias. Pirmam “paskatinimui” įdėjom 5 dolerius į pasą, muitininkas pavartęs pasą pareiškė, kad šiame pase trūksta 0, turėdamas galvoje, kad turėtume įdėti 50 dolerių. Draugas norėjo jau dėti pareikalautus 50 dolerių, tačiau pareiškiau, kad nėra ko čia jų šerti ir dedam 10 dolerių vietoj penkių. Aš žmogus praktiškas, iš Suvalkijos, be derybų ir iš Maximos neišeinu. Taigi antru bandymu nunešam pasą su 10 dolerių, mūsų draugas muitininkas vėl ilgai žiūri į atsiverstą pasą ir šauna: “O kur dingo 5 doleriai?”. Ką gi, keliaujam trečią kartą į mašiną įdedam dar trūkstamus 5 dolerius ir džiaugiamės, kad bent tiek užteko. Muitininkas prie mūsų akių šiuos pinigus vos sugrūda į būdelėje esantį stalčių, pilną pinigų. Tęsiam kelionę važiuodami visą naktį, draugas Ramūnas atsisako dalintis vairavimu, nes jam pačiam patinka vairuoti ir prašvitus nusprendžia pasukti į artimiausią degalinę užsipilti kuro, persirikiavus į lėtejimo juostą spaudžia stabdžius ir mes dėka gana didelio greičio ir ledo esančio ant kelio, paprasčiausiai čiuožiam tiesiai kol atsitrenkiam į bortelį ir sulankstom ratlankį. Nieko tokio, turim atsarginį ratą bagžinėje, po daiktais. Lauke minus 17, krauname daiktus ant stogo, nes nėra kur daugiau jų dėti, nuimam ratą ir dedam atsarginį ratą. Kažkas netaip, pasirodo atsarginis ratas yra nuo kitos mašinos, skylės yra kitoje vietoje ir mes negalime jo uždėti. Nuostabu. Kraunam viską atgal, dedam seną ratą ir einam ieškoti pagalbos į degalinę, mums pataria, kad už 20 km yra kaimelis, kur yra ratų montavimas. Sugebam su sulankstytu ratlankiu nuvažiuoti ir jį mums sėkmingai sutvarko, liko tik susimokėti ir važiuot, tačiau neturim grivinų ar pakankamai smulkių dolerių, smulkius dolerius atidavėm draugui muitininkui. Tai sakom ne problema – važiuojam iki bankomato ir nuimsim, sako nėra bankomato, tai sakom važiuojam iki artimiausio, mechanikas sako, kad nėra artimiausio. Paklausia, o kiek mus turim, sakom 3 dolerius, sako tiks ir tiek. Padėkojam gerajam žmogui ir pagaliau dar pavažiavę kelis šimtus kilometrų išvargę pasiekiam Kijevą, esam išbadėję, nemiegoję, neturim vietinės valiutos, telefonuose neveikia internetas. Visas šias problemas išsprendė apsilankymas McDonalde, pavalgėm, gavom Wifi, susiradom keityklos adresą, užbukinau kambarį hostelyje ir po kelių valandų mes jau esame įsikūrę. Šiek tiek pamiegoję, nusiprausę, atsikeliam prieš vakarą pilni jėgų. Laikas prasičekinti Kijevo naktinį gyvenimą, hostelio bariukyje susipažįstam su belgu, užkalbinam porą merginų ukrainiečių, jau šokam ir kalam šotus tarp vietinių populiariame bare.

Kompanija linksma, muzika gera, alkoholio ir nuovargio santykis didelis ir po poros valandų jaučiuosi jau gana gerai “įpiešęs”. Belaukiant draugo prie wc, prie manęs prisiknisa vietinis, kuris agresyviai pradeda klausinėti, ar esu už ar prieš Maidaną ir reikalauja pasakyti kurioj aš pusėj, mano vartymaisi ir stringančios rusų kalbos žinios tik dar labiau jį siutina. Nujaučiu, kad čia geruoju nesibaigs ir tokiu tempu, tik malkų greičiau gausim. Pasiūlau draugui kuo greičiau dingti iš čia ir jis šiai idėjai nesipriešino. Gerai, kad dar hostelis nebuvo toli ir sugebėjom jį girti rasti.

Jei kas gerai atsimena Maidano įvykius, buvo kelios ramesnės dienos, kai vyko derybos tarp skrtingų pusių. Būtent į jį mes ir pataikėme. Tarpe tarp susirėmimų, deginto Kijevo centro ir prieš pat snaiperiams pradėjus šaudyti į žmones.

Sekančią dieną aplankėme Kijevo išdegintą centrą, savo akimis matėme gyvą BERKUT karių juostą, kuria buvo apsupę vyriausybės namus. Centre buvo įkurtos protestuotojų stovyklos, į kurias mano draugas atsisakė eiti, o man buvo per daug įdomu, kad galėčiau nepabandyti. Prie įėjimų į tokias stovyklas stovėdavo protestuotojų apsauginiai, kurių pagrindinis tikslas identifikuoti “tituškas” – jaunimą, samdomą milicijos už pinigus, kurie buvo naudojami politiniais tikslais, užsiimti provokacijomis ir muštynėmis su protestuotojais. Man pavyko užeiti į šias stovyklas, kiek leido rusų kalba, pasikalbėti su ten esančiais žmonėmis, stebėti kaip močiutė nešioja ir dalina sumuštinius su šlapianke, net teko kartu valgyti košės su mėsa.

Buvo smalsu stebėti visą tą susitelkimą ir žmones, kurie nori pokyčių. Tačiau už vos kelių šimtų metrų nuo stovyklų, gyvenimas vyko įprasta tėkme, žmonės ėjo į darbus, parduotuves, matant tokį apatiškumą man buvo gana sunku patikėti, kad yra pakankama kritinė masė žmonių, kurie gali nuversti tuometinį prezidentą Janukovičių, šalyje, kuriojo nieko nevyko be jo žinios.

Kol buvome Kijeve, taip pat aplankėme žymiausias lankytinas vietas, apie kurias neišsiplėsiu, tačiau norėčiau paminėti vieną įdomesnę pažintį. Vieną dieną nusprendėme aplankyti Kijevo karo muziejų, bevaikčiodami pas vieną rūkantį asmenį užklausėme kaip geriausiai nuvykti į šį muziejų, šis žmogus nusprendė mus palydėti.

Pasirodo, tas muziejus randasi už kelių kilometrų, tai kartu važiavome metro, pakeliui parodė giliausią metro dalį, kur yra įrengtas valdžiai ir jos šeimų nariams skirtas bunkeris atominio karo atveju, pravedė pro tikrai įspūdingas skulptūras, trumpai pasasakojo jų istoriją, bei, aišku, domėjosi iš kur mes, pasakojo apie kasdienį gyvenimą Ukrainoje, apie tai, kad kai nori išvažiuoti dirbti į Olandijos fabrikus, turi sumokėti kelių tūkstančių dolerių kyšį, kad gautum vizą. Tačiau įdomiausia buvo jo istorija apie įmonę, kurioje jis dirba. Šis žmogus dirbo lėktuvų gamykloje Ukrainoje, kurioje niekas nenadojo kompiuterių! Taip, tai buvo 2014 metai, lėktuvų gamykla be kompiuterių. Aišku, jų lėktuvus pirkdavo tik tokios šalys kaip Šiaurės Korėja, Kuba, Venesuela, į kurias jiems taip pat reikėdavo vykti.

Pabuvę keletą dienų Kijeve, sėkmingai grįžome namo, palietę istorinius įvykius. Kad mama nesijaudintų, apie įvykusią kelionę pranešiau tik po to, kai iš jos grįžau. Mama padėkojo man už tai.